Renginys buvo įdomus, o galėjo būti išvis zebo, tačiau tam pakišo koją pora susijusių faktorių: garsas ir publika. Aišku, šie dalykai neretai įtakoja vieno ar kito event’o vertinimą, tačiau tądien aniems arba aš buvau jautrus, arba esu teisus :)
Cechas. Vieta įdomi, bet esama jos reprezentacija veikia ganėtinai atstumiamai. Tačiau jei muzika kabina, o alus suriša bendravimo saitus (6 lt., o šviesus baigiasi vakarui įpusėjus…), galima prisitaikyti. Kas man iki šiol sėkmingai pavykdavo. Atvykęs patenku tiesiai į neseniai (ar ką tik) prasidėjusį LYS pasirodymą. Paskutinįkart matytas šio projekto live labai užkabino, o šis turėjo galimybės pastarąjį net pranokti – garsinės textūros šįkart dar tvirčiau sulipusios į abrazyvią masę, vietomis ta riba tarp drone ir rupios garso sienos beveik ištirpdavo. Ir video nebuvimas tokiai monolitikai išėjo į naudą. Nepaisant sunkiasvorės išraiškos, viduje juntamas ir emocinis tonas, pagilinantis visą skambesį. Jau įsivaizduoju, koks galėjo būti kaifas, jei garsas būtų buvęs didesnis. Niekas nesako, jog anas turi plėšti klausą ir versti rėkti kits kitam į ausį, bet kiek pamenu, Ceche48 pradėdavo tildyt pasirodymą pvz. jo viduryje, kai garsas jau įsivažiavęs ir tai užknisančiai gadindavo bendrą potyrį. Ir fig znajet kodėl – nei bendrame mikšeryje garsas nesiekdavo raudonų padalų, nei kaimynų tame fabrike nėra… Sako, prie kolonkių buvo gerai. Bet negi, atėjus į renginį, idant normaliai paklausytum muzikos, turi spraustis priekin, prie kolonėlių? Na, bet tiek LYS (kurio panašaus tipo pasirodymą tikėčiaus išgirsti ateityje palankesnėmis sąlygomis), tiek sekančios, DAINA DIEVA atveju garso reikalą dar vadinčiau pakenčiamu, palyginus su vėlesniais atlikėjais. Taigi, D.DIEVA. Vadinkit mane kaip norit, tačiau intrigėlės tokioje muzikoje prideda faktas, jog tai - merginos valdomas projektas. Prieš tai kelis neskaitlingus kartus girdėjęs jo(s) kūrybos fragmentus internete, susidariau efemeriško, švelniai plaukiančio semi-ambient įspūdį. Iš esmės tai kaip ir pasitvirtino, tik antroje pasirodymo pusėje atsiradę žemesni tonai kiek praplėtė skalę. (Blemba, na nesu aš koks liguistas antimakintošininkas, tačiau tokiuose pasirodymuose tas šviečiantis obuoliukas iš laptopo visad atrodo mažu, bet erzinančiu svetimkūniu). Iš pradžių garsai sunkiai kirbino manyje ką nors gilesnio, daugiau galvojau, kad delay efektas yra parankus ambientui kurti :) Kryptis ir mintis lyg suvokiama, tačiau viskas tarsi stovi vietoje. Gitara (ar bosūcha) pridėjo to man trūkstamo sodrumo (ar tik ne iš jos tie mano minėti žemesni tonai). Finaliniai „akordai“ suskambėjo geriausiai, toks sukonkretėjimas. Ale norisi sakyti, jog skambėjo „moteriškai“, nors nesugebėčiau išgliaudyti visų priežasčių, kodėl taip atrodo, cheche. Reiks prie progos paklausyt DAINA D. įrašiuko, iki kurio kol kas neprisikapsčiau.
Renginys persirita link užsieniečių, iš kurių pirmas groja žuvėdas DISKREPANT. Kaip ir minėjau, per pirmus du projektus viskas skambėjo pakenčiamai, tačiau dabar, pasigirdus įžanginiams garsams, nesuprantu, ar koncepcija tokia, ar garsas dar smulkesnis? DISKREPANT šliaužia monotonišku droniniu gaudesiu, manyje sukeliančiu keistą rausvą atspalvį, tačiau įsigilinti į tai vargiai įmanoma, kuomet pašonėj skamba įkyrus plepėjimas. Nieko nesakau, koncertas tai ne bažnyčia ir ne elitinis nekaltųjų mergelių, davusių tylėjimo įžadus, susirinkimas – pats persimetu ne viena ir ne keliomis frazėmis, socializavimasis gi vyksta; tam ir renginys kaip toks. Tačiau nuolatinis tarškėjimas - sunkiai suvokiamas. Žmonių susirinko nemažai – tai smagu iš renginio atsipirkimo pusės, bet atrodė, jog dalis atėjusių yra visiškai ne į temą, nesuvokiantys, kur randasi ir visiškai bybį dėję ant to, kas vyksta scenoje. Įdomu, kodėl – čia dėl „Šerkšno“ buvimo facebooke, ar kokį galą? Arma, gerbiu tavo užsidegimą ir veiklumą, bet blemba, didėlesnis garsas užgožtų visus tuos plepalus ir priverstų eiti bendrauti į atokesnius kampus, o dabar, net prasibrovęs iki pirmųjų eilių, visvien girdi tai mergos krizenimą, tai pasakojimą iš paauglių gyvenimo. Gaila, kad tenka apie tai rašyti, išblukinant reportažą savo niurzgesiu, tačiau nutylėti reikštų meluoti sau pačiam. DISKREPANT tęsia ir užbaigia pasirodymą panašia gaida – daugiau nieko negaliu pasakyti dėl išvardytų priežasčių, kuriuos tokiu pat būdu įtakoja ir šveicaro B°TONG (kaip reikėtų tarti?) live. Kas įsiminė – tai pastarojo, sakyčiau, vietomis netgi koliažinė garso struktūra, kurios detalės nuosaikiai jungėsi į visumą. Patiko pažaidimai su smulkesniais garsais ir stereo perėjimai beigi šiaip interesna stebėt atlikėjo veiklą su aparatais. Jeigu įmanoma sukompiliuoti įspūdį, grubiai apibūdinčiau tai kaip nemigdantį experimental ambient. Įsigijau B°TONG splitkasetę po pasirodymo, ir pirma perklausa paliko neblogą įspūdį.
Arma pareiškia, jog noise scenoje taipogi yra didžėjų ir triukšmauti pradeda ATRAC aka Denis Šafoval, šiuo metu, jei atmintis neapgauna, besibazuojantis Olandijoje. Nežinia, ar dėl to, jog nuskamba žodis ”didžėjus“, ar dėl kitų priežasčių, aparato garsas kiek padidėja ir prie scenos atsiranda didesnis būrelis stovinčių/besitūsinančių. Iš esmės ATRAC groja vinilais noise ir panašaus kvapo daineles (viešpatie, toks jausmas, jog švenčiausiąją ikoną kažkas drasko :). Paminėjus Emil Beaulieau, galėtų būti aiškiau, kame reikalas, tik čia vinilai nesudarkyti. Po vienalyčio anksčiau skambėjusio garso konvulsyvus, triukšmingas setas suveikia labai skaniai. Energingas, nepastovus, kartais ironiškas. Trumpai tariant, šitas man patiko, kiek nušlavė anksčiau suminėtus neigiamus momentėlius.
Tai taip va. Tikiuosi, jog SPEIGE, kurį įvyksiant skelbė ŠERKŠNAS, viskas bus tik geriau.
Go on!
Cechas. Vieta įdomi, bet esama jos reprezentacija veikia ganėtinai atstumiamai. Tačiau jei muzika kabina, o alus suriša bendravimo saitus (6 lt., o šviesus baigiasi vakarui įpusėjus…), galima prisitaikyti. Kas man iki šiol sėkmingai pavykdavo. Atvykęs patenku tiesiai į neseniai (ar ką tik) prasidėjusį LYS pasirodymą. Paskutinįkart matytas šio projekto live labai užkabino, o šis turėjo galimybės pastarąjį net pranokti – garsinės textūros šįkart dar tvirčiau sulipusios į abrazyvią masę, vietomis ta riba tarp drone ir rupios garso sienos beveik ištirpdavo. Ir video nebuvimas tokiai monolitikai išėjo į naudą. Nepaisant sunkiasvorės išraiškos, viduje juntamas ir emocinis tonas, pagilinantis visą skambesį. Jau įsivaizduoju, koks galėjo būti kaifas, jei garsas būtų buvęs didesnis. Niekas nesako, jog anas turi plėšti klausą ir versti rėkti kits kitam į ausį, bet kiek pamenu, Ceche48 pradėdavo tildyt pasirodymą pvz. jo viduryje, kai garsas jau įsivažiavęs ir tai užknisančiai gadindavo bendrą potyrį. Ir fig znajet kodėl – nei bendrame mikšeryje garsas nesiekdavo raudonų padalų, nei kaimynų tame fabrike nėra… Sako, prie kolonkių buvo gerai. Bet negi, atėjus į renginį, idant normaliai paklausytum muzikos, turi spraustis priekin, prie kolonėlių? Na, bet tiek LYS (kurio panašaus tipo pasirodymą tikėčiaus išgirsti ateityje palankesnėmis sąlygomis), tiek sekančios, DAINA DIEVA atveju garso reikalą dar vadinčiau pakenčiamu, palyginus su vėlesniais atlikėjais. Taigi, D.DIEVA. Vadinkit mane kaip norit, tačiau intrigėlės tokioje muzikoje prideda faktas, jog tai - merginos valdomas projektas. Prieš tai kelis neskaitlingus kartus girdėjęs jo(s) kūrybos fragmentus internete, susidariau efemeriško, švelniai plaukiančio semi-ambient įspūdį. Iš esmės tai kaip ir pasitvirtino, tik antroje pasirodymo pusėje atsiradę žemesni tonai kiek praplėtė skalę. (Blemba, na nesu aš koks liguistas antimakintošininkas, tačiau tokiuose pasirodymuose tas šviečiantis obuoliukas iš laptopo visad atrodo mažu, bet erzinančiu svetimkūniu). Iš pradžių garsai sunkiai kirbino manyje ką nors gilesnio, daugiau galvojau, kad delay efektas yra parankus ambientui kurti :) Kryptis ir mintis lyg suvokiama, tačiau viskas tarsi stovi vietoje. Gitara (ar bosūcha) pridėjo to man trūkstamo sodrumo (ar tik ne iš jos tie mano minėti žemesni tonai). Finaliniai „akordai“ suskambėjo geriausiai, toks sukonkretėjimas. Ale norisi sakyti, jog skambėjo „moteriškai“, nors nesugebėčiau išgliaudyti visų priežasčių, kodėl taip atrodo, cheche. Reiks prie progos paklausyt DAINA D. įrašiuko, iki kurio kol kas neprisikapsčiau.
Renginys persirita link užsieniečių, iš kurių pirmas groja žuvėdas DISKREPANT. Kaip ir minėjau, per pirmus du projektus viskas skambėjo pakenčiamai, tačiau dabar, pasigirdus įžanginiams garsams, nesuprantu, ar koncepcija tokia, ar garsas dar smulkesnis? DISKREPANT šliaužia monotonišku droniniu gaudesiu, manyje sukeliančiu keistą rausvą atspalvį, tačiau įsigilinti į tai vargiai įmanoma, kuomet pašonėj skamba įkyrus plepėjimas. Nieko nesakau, koncertas tai ne bažnyčia ir ne elitinis nekaltųjų mergelių, davusių tylėjimo įžadus, susirinkimas – pats persimetu ne viena ir ne keliomis frazėmis, socializavimasis gi vyksta; tam ir renginys kaip toks. Tačiau nuolatinis tarškėjimas - sunkiai suvokiamas. Žmonių susirinko nemažai – tai smagu iš renginio atsipirkimo pusės, bet atrodė, jog dalis atėjusių yra visiškai ne į temą, nesuvokiantys, kur randasi ir visiškai bybį dėję ant to, kas vyksta scenoje. Įdomu, kodėl – čia dėl „Šerkšno“ buvimo facebooke, ar kokį galą? Arma, gerbiu tavo užsidegimą ir veiklumą, bet blemba, didėlesnis garsas užgožtų visus tuos plepalus ir priverstų eiti bendrauti į atokesnius kampus, o dabar, net prasibrovęs iki pirmųjų eilių, visvien girdi tai mergos krizenimą, tai pasakojimą iš paauglių gyvenimo. Gaila, kad tenka apie tai rašyti, išblukinant reportažą savo niurzgesiu, tačiau nutylėti reikštų meluoti sau pačiam. DISKREPANT tęsia ir užbaigia pasirodymą panašia gaida – daugiau nieko negaliu pasakyti dėl išvardytų priežasčių, kuriuos tokiu pat būdu įtakoja ir šveicaro B°TONG (kaip reikėtų tarti?) live. Kas įsiminė – tai pastarojo, sakyčiau, vietomis netgi koliažinė garso struktūra, kurios detalės nuosaikiai jungėsi į visumą. Patiko pažaidimai su smulkesniais garsais ir stereo perėjimai beigi šiaip interesna stebėt atlikėjo veiklą su aparatais. Jeigu įmanoma sukompiliuoti įspūdį, grubiai apibūdinčiau tai kaip nemigdantį experimental ambient. Įsigijau B°TONG splitkasetę po pasirodymo, ir pirma perklausa paliko neblogą įspūdį.
Arma pareiškia, jog noise scenoje taipogi yra didžėjų ir triukšmauti pradeda ATRAC aka Denis Šafoval, šiuo metu, jei atmintis neapgauna, besibazuojantis Olandijoje. Nežinia, ar dėl to, jog nuskamba žodis ”didžėjus“, ar dėl kitų priežasčių, aparato garsas kiek padidėja ir prie scenos atsiranda didesnis būrelis stovinčių/besitūsinančių. Iš esmės ATRAC groja vinilais noise ir panašaus kvapo daineles (viešpatie, toks jausmas, jog švenčiausiąją ikoną kažkas drasko :). Paminėjus Emil Beaulieau, galėtų būti aiškiau, kame reikalas, tik čia vinilai nesudarkyti. Po vienalyčio anksčiau skambėjusio garso konvulsyvus, triukšmingas setas suveikia labai skaniai. Energingas, nepastovus, kartais ironiškas. Trumpai tariant, šitas man patiko, kiek nušlavė anksčiau suminėtus neigiamus momentėlius.
Tai taip va. Tikiuosi, jog SPEIGE, kurį įvyksiant skelbė ŠERKŠNAS, viskas bus tik geriau.
Go on!