Po nepilnos savaitės Skinderiškio parko žalumoje išsiskleis septynioliktasis Mėnuo Juodaragis. Viena grupių - katalonai Ô PARADIS, viduržemio jūros romantikai, groję Lietuvoje prieš 8 metus. Šiųjų garsų žarstymą bus galima pamatyti Nemigos scenoje šeštadienio vidurnaktį, tačiau prieš tai - kažkiek teorijos interviu formoje. Klausimai bei atsakymai buvo mielaširdingai išversti iš/į ispanų kalbos žmogaus, beveilyjusio pasivadinti Siberiana.
Debesuotas pokalbis - žemiau, kur po lietuviškąja slepiasi ir ispaniškoji versija.
[Versión española está por debajo]
LT >>>
Sveikas, kokie vėjai šiuo metu
pučia O Paradis horizontuose? Ar tie patys, kurie plaikstė vėliavas pirmųjų
Tavo albumų viršeliuose? Kaip tau šiuo metu atrodo O Paradis, kaip muzikinio
projekto, nueitas kelias ?
Ô
Paradis man neatrodo esantis muzikiniu projektu, kuris būtų ribojamas
priklausomybės nuo publikos - neparduodu
tiek, kad dėl šito turėčiau jaudintis:-) Nuolat, kiekvieną akimirką bandau sukurti
tokį įrašą, kokį man patiktų atrasti youtube arba kokioje nors nedidelėje
geresnių įrašų parduotuvėje. Mano jautrumas šiandien turbūt yra toks pats kaip
ir vakar, tačiau charakteris - pasikeitęs ir paskutiniuose įrašuose tai įtakojo
tokius nuklydimus, kokių ankstesniuose nebuvo. Daug žmonių domisi tik
pirmaisiais darbais, bet jų nekaltinu, - šie kompaktai siekė to, ko, turbūt,
nerastume naujuosiuose. Nuoširdžiai kalbant, aš save atpažįstu visuose
žodžiuose ir visose dainose – tiek jaunystės, tiek dabartiniuose.
Kelias ir kelionės sąvoka. Man
kilo mintis, jog kelionė, judėjimas erdve yra potyris, labai artimas
muzikiniam. Jei jau prakalbome apie judėjimą erdvėje, galima užsiminti ir apie
santykį su ja. Lenkiu link to, jog, kaip man atrodo, O Paradis vaizdiniame
apipavidalinime toji psichogeografija turi nemažai įtakos - nuo jau minėto „Reinos“ tolių iki kol kas
paskutinio pasirodžiusio „Los Olvidados“ gatvės melancholijos. Juk tavo muzika taip tinkama lėtai vaikščioti
po vienišas gatves, bandant pagauti tą neapibūdinamą būties erdvėje jausmą. Ką manai
?
Nemanau,
kad galėčiau tiksliai atsakyti į tavo klausimą :-). Taip, Ô Paradis viduje
psichogeografija egzistuoja, nes šios dainos yra istorijos, priklausančios
kitoms istorijoms; ratai kitų ratų viduje; vietos, kurias mintys perbėga, nors
žingsniuojama visai kitais peizažais. Pats judėjimas juk yra ėjimas - jo
pradžia, kritimas, kėlimąsis, tolesnis ėjimas, mokymasis ir atsisakymas mirti
arba meilė gyvenimui. Sekantis pasakojimą turi jį išplėtoti, augti kartu su
įtampa bei trumpu atokvėpiu, kurti kulminaciją ir pabaigą. Taip veikia knygos ir
dainos. Žinoma, galima visa tai laužyti, tačiau privalai būti labai
pasikaustęs, nes muzika ir gyvenimas nėra tai, ką išradome, o tai, ką atradome.
O Paradis, kaip projektas, yra
išties produktyvus – bemaž kiekvienais metais dienos šviesą išvysta po vieną ar
kelis įrašus. Atvirumo vardan turiu pasakyti, jog vienu metu atrodė, jog,
nespėjus „nusėsti“ vienam įrašui, jį paveja sekantis (pavyzdžiui, 2011-ais jų buvo išleista, berods, 4, -
įskaitant kolaboracijas). Kaip išvengi kūrybinių pauzių?
Komercine
prasme tai padarė žalos mano įvaizdžiui. Vis dėlto manau, kad niekada nekūriau
dėl siekio patraukti tuos pačius žmones. Jaučiu poreikį nuolat įrašinėti, mane
tai domina, atitraukia nuo pasaulio, kuriuo pasibjauriu, tai man atveria naujus
vartus ir dangsto naujas paslaptis. Tačiau suprantu, kad Ô Paradis gali
pasimesti mano nerimo liūne, būtent todėl stengiuosi praleisti tam tikrą laiką
pagelbėdamas įrašinėti kitoms grupėms ir bendradarbiaudamas. Ateityje Ô Paradis
darbai nevys vienas kito dėl dviejų priežasčių: pirma, vis dar nesijaučiu
įrašęs tokio albumo, kuris mane tenkintų ir manau, kad tai mane kuriam laikui
sulaikys; antra, imu pažinti ramybę ir tai lemia, kad nebejaučiu to visa
užvaldančio noro formuluoti klausimus ištisą dieną.
Kolaboracijos – ne vieną jų esi
sukūręs kartu su Novy Svet. Grupe, kuri kažkada man padarė didelį įspūdį.
Atrodo logiška, jog radote bendrą kalbą, nes abiejų kūryba įsišaknijusi į
panašias erdves. Asmeniškai man jūsų kolaboracijos “Entre Siempre Y Jamás Suben Las Mareas, Duermen Las Ciudades”
bei “Destello De Estrellas En La Frente” yra vieni stipriausių
albumų abiejų projektų diskografijoje (nenuvertinant kitų!). Tai apima
2003-2005 metų laikotarpį. Koks tai buvo laikas? Atrodo, kad jis turėjo būti
išties ypatingas, nes tariuosi tai girdįs šiuose albumuose. Kiek tai, jog Novy
Svet daugumoje savo įrašų dainuoja ispaniškai, įtakojo jūsų bendrumą? Kaip
atradote vienas kitą?
Aš,
kaip ir tu, įsimylėjau Novy Svet muziką ir kai ėmėme įrašinėti drauge, mano
vienintelis dalykas, kurio troškau, buvo tai, kad mano indėlis Jürgeną darytų
laimingu. Atsimenu tuos metu su nostalgija, tačiau ir su džiaugsmu. Iš pradžių,
bendradarbiaudamas su jais, muzikine prasme gavau labai daug - nes, būkim
sąžiningi, jie turėjo daug gerbėjų, o aš – labai mažai. Kitaip tariant, dalis
jų klausytojų susidomėjo mano muzika dėl Novy Svet, bet bėgant metams tai lėmė
tam tikrą išankstinį nusistatymą mano atžvilgiu. Nepaisant visko, šios
patirties neiškeisčiau į nieką. Anksčiau klausydavausi Novy Svet muzikos pakerėtas,
šiandien jų darbų nebeklausau, tačiau realistiškiau vertinu patį menininką,
asmenybę, Jürgeną, nors per atstumą ir tylomis. Kalbos faktorius neturėjo
reikšmės.
Dainuoji ispaniškai/kataloniškai.
Nors ši kalba paplitusi nemažai, tačiau anglų visgi išlieka populiariausia (kas
nėra joks rodiklis). Iš to vedu mintį, jog nemažai žmonių klauso tavo muzikos,
nesuprasdami, apie ką dainuoji. Ką manai apie tai? Ar čia veikia įvaizdžiai bei
poetizuoti ispanų/katalonų kalbos stereotipai? Kaip bebūtų, ispaniškai
dainuojančios grupės klausys daugiau žmonių, negu dainuojančios pvz. ... na,
estiškai. Kodėl?
Nežinau,
kokiu būdu mano žodžiai pasiekia žmones, nesuprantančius mano kalbos, tačiau aš
visada klausiausi daug muzikos, atliekamos kalbomis, kurių nemoku arba moku
prastai, ir tai niekada nebuvo kliūtis ja mėgautis. Man patinka gilintis į
dominančius muzikinius projektus ir, jei nemoku kalbos, kuria dainuojama,
bandau iššifruoti, apie ką yra jų tekstai. Ko gero, tai sudaro dalį populiarių
dainų kūrybinio proceso. Bet kuriuo atveju, manau, kad kūrėjas žino, kada dirba
su geru tekstu, ir tai lemia, jog dainuojama užtikrintai. Be to, jaučiant
žodžių savumą, galima juos sąžiningai interpretuoti. Tuomet klausytojai,
nepaisant to, kad nesupranta teksto, tampa empatiški, klausydami nukreipto į
juos balso.
Taip,
manau, kad tai, kas skamba egzotiškai gali būti jaukas ir geras masalas.
Nesuprantu grupių, kurios tik dėl noro pasiekti daugiau klausytojų, dainuoja
kalbomis, kurių gerai nemoka. Man tai atrodo klaidinga, visuomet geriau
save išreiški savo paties kalba.
Pastebėjau jog klausant O
Paradis, gana dažnai nuskamba žodis „palabras“. Savotiškas paradoksas – žodis,
reiškiantis žodžius. Tau svarbu pabrėžti
žodžių svarbą tose jausminėse/pasaulio situacijose, apie kurias dainuoji?
Žodžiai
yra gerų ir blogų istorijų varomoji jėga. Žinoma, vien tik žodžiais negalėtum
paaiškinti to, kas yra anapus intelekto, nurodyti tos vietos, kurioje antrandama magija. Menininko - kuris dažnai savo darbą apgaubia paslaptimi tam, kad jis būtų teisingai suprastas - magija ir yra tos
vietos paieškos. Tik vaikai, bepročiai ir tie, kurie sapnuoja, žino šią vietą.
Daugybė
menininkų stokoja diskurso ir lieja neiššifruojamus žodžius, kurie neblogai
skamba ir pridengia jų trūkumus. Man atrodo, kad jei mėginame paaiškinti kažką,
kas iš tiesų kunkuliuoja sieloje, visuomet tai bandysime atlikti paprasčiusiu
būdu - kad mūsų besiklausantis asmuo galėtų suprasti, kas jam sakoma. Kai kurie
žmonės sako, kad Ô Paradis tekstai yra labai painūs ir siurrealistiški, aš
jiems tvirtinčiau, kad yra visiškai priešingai: bandau išlikti aiškus ties
sudėtingomis sąvokomis, tik paaiškinti tai, kas yra už raudonos gyvenimo
uždangos, nėra lengva.
Žodis
yra tik pradžia, nes visuomet reikia nuo ko nors pradėti, kuomet ieškome
pamesto rakto.
Be abejo, turiu apie tai
paklausti – O Paradis ir Lietuva. Kaip atsimeni 2006 metų (prieš 8 metus)
koncertą Kunigunda Lunaria festivalio metu Vilniuje? Kokias asociacijas tau
kelia Lietuva (man iš tikro įdomu)? Ar įsivaizduoji, kokioje vietoje teks groti
šiais metais MJR? Na, apie tai, ką ir ko
tikėtis koncerto metu, pasiteirausiu paskutiniame klausime :)
Kai
pirmą kartą grojome Lietuvoje, tai buvo labiausiai pakrikęs ir pats
linksmiausias koncertas, kuriame man teko groti. Viskas, kas nutiko, man atrodė
nepaprasta. Kol grojome, viena mergina publikos priekyje ėmė bėgti link mūsų ir
galiausiai parkrito ant grindų; kažkoks jaunuolis iš pirmos eilės užlipo ant
scenos ir mus privertė išgerti didelį bokalą alaus viduryje dainos; kita
mergina mus nupiešė anglimi ir parodė savo piešinį pasirodymo pabaigoje;
dalyvavome vakarėlyje, kuriame nelabai supratome savo vaidmens, o pasukus link
nakvynės vietos, taksistas išplėstomis akimis, mums rėkė, klausdamas, ar
nenorime, kad jis mus nuvežtų į “ypatingą” vietą už miesto.
Man
patinka miesto chaosas, gerai jaučiuosi nenuspėjamumo galimybės akivaizdoje,
tačiau imu mėgautis bukoliškų peizažų ramybe. Įsivaizduoju, kad šįkart viskas
bus stipriai kitaip, tačiau ne prasčiau, gal kiek ramiau. Iš tiesų nė
nenumanau, kas gali nutikti.
Tavo muzikoje galima aptikti
semplų iš kino filmų. Ne per dažniausiai, tačiau... Nors O Paradis muzikos nepavadinčiau ypač
kinematografiška (ši man daugiau primena „ stabtelti priverčiančius
atsitikimus“), tačiau, manyčiau, jog kinematografija taipogi įtakoja tavo kūrybą.
Todėl gal paprasčiausiai, prašau, pasidalink savo mintimis apie kiną apskritai.
Man
labai patinka kinas, stengiuosi ten nueiti kartą per savaitę, nors taip dažnai
lankantis ne visada randi įdomių pasiūlymų. Manau, kad kinematografinė kalba
yra labai sudėtinga. Ko gero, ji suteikia daug galimybių, tačiau nėra lengva
tobulai valdyti visas galimybes, kurias filmas siūlo istorijos pasakojimui.
Neseniai vienoje knygoje skaičiau apie kalbą, kuria bylojo nejudrūs objektai
kine, apie jų reikšmę: jie veikė kaip scenografija, bet kaip istorijos dalis. Nostalgiškai
nulyti langai, arbatinukai, švilpiantys lyg viltį praradusios moters nervai.
Kinas yra nuostabus, bet gali būti, kad muzika, rodydama mažiau, įkvepia labiau.
Nuo kino lengvai nučiuožiame link
videoklipų. Gal nesupyksi, tačiau drįsiu paklausti – kodėl praktiškai visi tavo
klipai yra tokie „buitiniai“? Suprantu, jausmo atveju froma lieka antraeilė,
tačiau man atrodo, jog tai darai intencionaliai. Kodėl, ką tuo nori pasakyti?
Jei tik aš “už kadro” turėčiau tam tikrą infrastruktūrą, nesigėdyčiau ir jos parodyti, lygiai kaip nesigėdiju parodyti, kad Ô Paradis projekte esu vienas. Man patinka autentika kūryboje. Man patinka vaizduoti daiktus tokius, kokie jie yra, man nereikia dar pridėti mįslių, nes jų ir taip pilna. Šiuo metu mėgaujuosi, kurdamas namudinius video, ir nesitikiu, kad žmonės juos laikys meno kūriniais, tikrai ne. Tik tikiuosi supratimo, jog paslaptis niekuomet nedingsta, ji išlieka net paaiškinus triuką; dar daugiau - nuogos realybės rodymas man atrodo lyg trumpas atsakymas į daug gilesnį klausimą, tikslesnis
negu
tai, ką gali įteigti didelio biudžeto video. Be to, neįsivaizduoju savęs
apsupto žmonių, kurie dirba tam, kad suteiktų vaizdą tokiam intymiam ir
asmeniškam dalykui, koks man yra Ô Paradis.
Tavo
klausimas visai nežeidžia, visai priešingai, man suteiki galimybę paaiškinti,
ačiū.
Ar O Paradis – tai rojus?
Ne. Manau,
kad tai yra gluminantis klausimas - vienas iš tų, kuomet kilsteli antakius :-) Bandyti į tai atsakyti reiškia eiti
per gyvenimą ir intuicija man kužda, kad atsakymas tvyro pačiame klausime.
Rojus
ir pragaras, kaip ir mes, yra begaliniai. Tik mūsų apsisprendimas lemia, ar
ilsėsimės viename, ar degsime kitame. Bet kuriuo atveju, grupių pavadinimai yra
tik būdas pakrikštyti savo darbą. Taip, jie šį tą pasako apie autorių, tačiau
yra ne tokie svarbūs kaip patys darbai, kuriuos jais mėginama apibūdinti.
Pakalbame apie visą tą
industrial/experimental „stuffą“ undergrounde. Tikrai nenoriu taikyti O Paradis
muzikai kokių nors apibrėžimų, nes nė vienas jų nebūtų tikslingas. Bet vis
dėlto turėjai pradėti nuo kažkokios „įprastesnės“ muzikos, tada atrasti
„kitokią“ o vėliau - susikurti savo asmeninį kontekstą. Koks buvo tavo kelias?
Šiuo metu susidaro įspūdis, jog šie standartiniai stiliai yra sustabarėję,
užsidarę savo subkultūros rėmuose. Jų laikytis praktiškai reiškia neigti savo
asmeninį požiūrį į muziką, - juk šis nereikalauja jokių specialių apibrėžimų.
Tačiau, kaip manyčiau, O Paradis yra klausomas nemažo kiekio „industrial“
subkultūros žmonių. Ar visgi klystu?J Ar sutiktum, jog tas bravūriškas „pop“ elementas tavo muzikoje patinka netgi
to nenorinties atvirai pripažinti? Juk galima sau teisintis, kad „čia – grupė
susijusi su „industrial“ todėl tas „pop“ yra „kitoks pop“. Ką manai?
Aš
kuriu pop dainas. Kai buvau mažas, maždaug aštuonerių metų, klausiausi Bobo
Dylano ir Neilo Youngo. Tai, matyt, dėl mano tėvų ir kitų, dar įtakingesnių
hipių :-). Vėliau perėjau prie punk,
kas mane nuvedė link glam (ashes to
ashes, funk to funky). Dar vėliau, būdamas paauglys, susižavėjau tam tikromis
gotų grupėmis, tokiomis kaip Bauhaus, Virgin Prunes ar Christian Death, o tai,
savo ruožtu, mane atvedė prie industrial ir minimalistiškesnės elektronikos.
Šiandien man atrodo, kad visos šios etikėtės yra šūdas, skirtas kompaktų pardavimams.
Nėra gerų stilių, yra tik nuostabūs ir patys blogiausi projektai. Mums visiems
labai patinka atsitraukti nuo to, kas skamba kaimyno namuose, tačiau bėgant
metais, pradedame vadovautis tik vienu dėsniu – klausytis to, ko mums patinka
klausytis. Paskutiniu metu klausausi Thomas Nöla, Mushroom's Patience, Val
Denham, Naevus, Excepter, Sun Araw, kai ko iš klasikos, daug britiško popso ir juodaodžių
muzikos, kas būtų visai priešinga industrinei ir maršų muzikai, kuri
nokautuoja; juodaodžiai moka kurti groove’ą
su swingu - ir tai atrodo lyg elegantiškos moters su aukštakulniais
eisena :-)
O Paradis albumai yra išleisti CD
bei vinilų formatu. Ką manai apie laikmenas? Ar tau yra svarbu jos rūšis? Pvz.
dabartinis kasečių atgimimas. O download vs. tikra laikmena? Jei kas nors
pasiūlytų „išleisti“ O Paradis albumą failo formatu, kaip tai vertintum?
Teisingumo dėlei turiu pasakyti, jog aš esu fizinės laikmenos šalininkas.
Elektroninis formatas turi platesnės sklaidos galimybę, tačiau idėją
išgeneruoti iki apčiuopiamo daikto man atrodo yra esant didesne alchemija.
Kasetės
atigimimo nesuprantu. Smagu atkurti praeities dalykus, bet konkrečiai šito
nesuprantu, gali būti kad man tai jau kažkas per daug šiuolaikiška. Nenaudoju
ir mp3 formato, kuris visada skamba blogiau nei bet kuris kitas. Nesu ir dowloadinimo internetu šalininkas.
Taipogi nesu ištikimas vinilui, nes pagal tai, kas šiuo metu mano kišenėse, jie
tiesiog per brangūs. Be to, mano patefonas sugedęs ir tai sąlygoja, kad dabar
daugiausia muzikos klausausi mašinoje. Perku CD, kurie, gerai saugomi, gali
išsilaikyti amžinybę ir, puta madre, kaip
skamba.
Įrašinėdamas
savo kūrinius, iškyrus tam tikras malonias išimtis, mielai patikiu savo darbus Disques de Lapin, nes tai man atrodo idealia
leidykla ir aš jaučiuosi laimingas bei ramus, perleisdamas apipavidalinti savo
kūrinius pagal Thomas Nöla kriterijus.
Na, ir paskutinis klausimas. Kaip
ir žadėjau, klausiu, ko žiūrovas tikėtis O Paradis pasirodymo metu? Ar
nesitikėti nieko? Dar gali pasakyti, ką tik nori, linkėjimus katėms arba
papasakoti apie migdolus J
Jūsų festivalyje
bandysime pasiūlyti kuo įmanoma geresnį repertuarą. Taigi tai, ko gali laukti
publika, yra trys veikėjai, nesiekiantys nieko daugiau, kaip tik gerai praleisti
laiką su klausytojais. Norėčiau pridurti, jog jaučiuosi pamalonintas tiek
galimybės grįžti groti į Lietuvą, tiek dėl šito interviu, į kurio klausimus man
buvo labai įdomu atsakyti. Bučiuoju.
_______________________
Versión española
Y aquí está la
última pregunta. Ya te he prometido preguntar ¿qué debería esperar un
espectador del concierto de O Paradis en „Mėnuo Juodaragis“? ¿O quizá mejor es
no esperar nada? Aún puedes escribir todo lo que te apetezca decir o contar:
saludos, gatos, almendras J
En vuestro festival intentaremos ofrecer la mejor selección posible de nuestro repertorio, así que lo que el público puede esperar es ver a tres tipos que no pretenden nada más que pasar un buen rato con la audiencia. Solo quiero añadir que estoy agradecido por la oportunidad de volver a tocar en Lituania y por esta entrevista que me ha parecido muy interesante responder. Un beso.
Versión española
Ô PARADIS
Hola. ¿Qué vientos soplan actualmente en el horizonte de O Paradis? ¿Son los
mismos que movían las banderas de las portadas de los primeros discos tuyos?
¿Cómo te parece el camino seguido por O Paradis como un proyecto musical?
Yo no veo a Ô Paradis como un proyecto
musical limitado a seguir una coherencia dictada por el público, no vendo tanto
como para tenerme que preocupar por eso :-) Siempre he intentado grabar, en
cada momento, el disco que a mi me hubiera gustado descubrir a través de
youtube o en alguna pequeña tienda de discos mejor. Supongo que mi sensibilidad
es la misma hoy que ayer, pero mi carácter ha cambiado y, seguramente, he
añadido errores a los discos más recientes, pero también aciertos que los
viejos no tenían. Mucha gente siente interés solo por los primeros trabajos, y
no les culpo, esos Cd's tenían una intención que, probablemente, no encuentren
en los nuevos. Yo, sinceramente, me reconozco en todas mis palabras y todas mis
canciones, las de mi juventud y las actuales.
El camino y el concepto del viaje. Tengo la idea de que un viaje, un movimiento
en el espacio es una epxeriencia muy cercana a la musical. Y hablando de esto,
me parece que esta psicogeografía tiene mucha influencia en la parte visual de O
Paradis: desde las lejanías de “Reinos“ hasta la melancolia de la calle en “Los
Olvidados“. Tu música es muy apropiada para pasear lentamente a solas en la
calle intentando captar esta sensación indescriptible de estar en el espacio.
¿Qué opinas?
No creo que pueda dar una respuesta más
acertada que tu pregunta :-) Sí, existe la psicogeografía en Ô Paradis, porque
las canciones son historias que pertenecen a otras historias, círculos dentro
de otros círculos, lugares que los pensamientos recorren mientras los pies
caminan por otros paisajes, y el movimiento implica empezar a andar, caer,
levantarse, seguir caminando, aprender y dejarse morir o enamorarse de la vida.
Quien cuenta cuentos, necesita un planteamiento, un crecimiento en la tensión,
un pequeño descanso, un clímax y un final, así funcionan los libros y las
canciones. Claro, se puede romper con eso, pero tienes que ser muy bueno,
porque la música y la vida no las hemos inventado, las hemos descubierto.
El proyecto de O Paradis es realmente productivo: casi cada año nacen una o más
grabaciones. Francamente, tengo que reconocer que en algún momento me parecía
que un disco seguía al otro casi sin tener tiempo para repensar el anterior
(por ejemplo, en 2011 aparecieron 4 grabaciones incluyendo las colaboraciones).
¿Cómo consigues evitar las pausas en el proceso creativo?
Comercialmente hablando esto ha dañado mi
imagen. Pero creo que nunca he grabado para seducir siempre a la misma gente.
Yo siento la necesidad de grabar constantemente, me apasiona, me aleja del
mundo que detesto, me abre nuevas puertas y esconde nuevos misterios, pero soy
consciente de que Ô Paradis puede perderse en la ciénaga de mis inquietudes,
por eso mismo intento pasar algún tiempo ayudando a grabar a otras bandas y
también haciendo colaboraciones. En el futuro, los trabajos de Ô Paradis no
nacerán uno tras otro por dos razones, la primera, que aun no tengo la
sensación de haber grabado un álbum con el que esté satisfecho y creo que éste
me llevará mucho tiempo, la segunda, que empiezo a conocer la tranquilidad, y
eso hace que no sienta esa necesidad imperiosa de plasmar preguntas todo el
día.
Las colaboraciones. Colaborabas mucho con Novy Svet, un grupo que me impresionó
muchísimo en alguna época. Parece lógico que habéis encontrado mucho en común
porque las obras de los dos tienen raíces en un espacio parecido. A mí
personalmente vuestros discos “Entre Siempre Y Jamás Suben Las Mareas, Duermen Las Ciudades” y "Destello De Estrellas En La Frente“ me parecen
dos de los más fuertes (¡sin despreciar los otros!) en toda vuestra
discografía. Son de la época de los años 2003-2005. ¿Cómo fue esta época? Al
parecer era algo especial, porque lo me imagino así mientras escucho estos
álbumes. ¿Tenía alguna influencia el hecho de que Novy Svet canta en español en
la mayoría de sus grabaciones? ¿Cómo os encontrasteis?
Yo, como tu, me enamoré de la música de
Novy Svet, y cuando nos pusimos a grabar juntos, mi único deseo era que Jürgen
se sintiera feliz con mi parte del trabajo. Recuerdo aquellos años con
nostalgia, pero también con alegría. Al principio, musicalmente, me benefició
mucho colaborar con ellos, porque, para ser honestos, ellos tenían muchos
seguidores y yo muy pocos, en otras palabras, parte de su audiencia se interesó
por mi música a través de Novy Svet , pero con los años esto me ha perjudicado.
A pesar de todo, la experiencia no la cambiaría, antes escuchaba la música de
Novy Svet con adoración, hoy día no
escucho sus trabajos pero aprecio de una forma más real al artista, a la
persona, a Jürgen, aunque desde la distancia y el silencio. El factor del
lenguaje no tuvo relevancia.
Cantas en español/catalán. Aunque estos idiomas son populares, en muchos lugares es mucho más popular el
inglés. Quiero decir que mucha gente escucha tu música sin entender las letras.
¿Qué te parece esto? ¿Puede ser que las imágenes e los estereotipos de la
poesía de la lengua española o catalana (como algo
exótico) influyen en la percepción de la gente fuera de España? En cualquier
caso, mucha más gente escucharía las letras epañolas que, por ejemeplo,las
letras en estonio. ¿Por qué crees que es así?
No sé como llegan mis palabras a una
persona que no habla mi lengua, pero yo siempre he escuchado mucha música
cantada en lenguas que desconozco o hablo mal y eso nunca ha sido un problema
para disfrutarla. Me gusta investigar proyectos musicales que encuentro
interesantes, y si no conozco la lengua en la que están cantados, intento
descifrar lo que dicen sus textos, ya que estos forman parte de creación de las
canciones populares. De todas formas, creo que un artista sabe cuando trabaja
con una buena letra, y eso hace que la cante con más seguridad, y si además la
siente suya, puede interpretarla de forma honesta, entonces la audiencia, a
pesar de no entender los textos, pueda sentir empatía con la voz que se dirige
a ellos.
Sí, creo que escuchar algo que suena
exótico puede ser un aliciente y un buen reclamo. No entiendo las bandas que
cantan en idiomas que no controlan por el simple hecho de llegar a más
audiencia, yo lo considero un error, siempre te expresarás mejor en tu propia
lengua.
He notado que en tus letras con mucha frecuencia aparece la palabra „palabras“.
Parece paradójico. ¿Te parece importante enfatizar el papel de las palabras en
las situaciones sensuales y mundanas que aparecen en tus letras?
Las palabras son el combustible de las
buenas historias, también de las malas claro, pero solo con palabras no puedes
explicar lo que hay más allá del intelecto, que es justo donde se encuentra la
magia, y la magia es la búsqueda del artista, que muchas veces rodea de
misterio su obra para alcanzarla. Solo los niños, los "locos" y los
que están soñando conocen ese lugar.
Muchos artistas carecen de discurso y
sueltan palabras indescifrables que suenan bien para disfrazar sus carencias.
Yo creo que si intentamos explicar algo que realmente nos hierve en el alma,
siempre intentaremos hacerlo de una forma sencilla para que la persona que nos
escucha pueda llegar a entender algo de lo que decimos. Algunas personas dicen
que las letras de Ô Paradis son muy confusas y surrealistas, yo les contestaría
que intento todo lo contrario, ser claro desde conceptos difíciles, pero no es
fácil explicar lo que hay detrás del telón rojo de la vida.
La Palabra solo es el principio, porque
siempre hay que empezar por algún sitio cuando buscamos una llave perdida.
Por supuesto quiero preguntarte algunas cosas sobre O Paradis y Lituania. ¿Qué
recuerdos tienes sobre el concierto en el festival „Kunigunda Lunaria“ hace 8
años en el año 2006 en Vilnius? ¿Con qué asocias Lituania? ¿Te imaginas en qué
sitio tendras el concierto este año en el festival „Mėnuo Juodaragis“? Te
preguntaré más sobre lo qué se puede esperar del festival en la última pregunta.
La primera vez que tocamos en Lituania
fue el concierto más desquiciado y divertido en el que he tocado. Todo lo que
ocurría me parecía extraordinario. Mientras tocábamos, una chica de entre el
público corrió hacia nosotros y acabó en el suelo, un joven de la primera fila
subió al escenario y nos hizo beber de su gran jarra de cerveza en la mitad de
una canción, otra chica nos dibujó al carboncillo y nos enseñó su obra al
finalizar el show, estuvimos en una fiesta donde no entendíamos muy bien nuestro
papel y al dirigirnos caminando hacia la pensión, un taxista con los ojos
abiertos como platos nos grito si queríamos que nos llevara a un lugar
"especial" en las afueras.
Me gusta el caos de la ciudad, me siento
cómodo ante la posibilidad de lo impredecible, pero estoy aprendiendo a
disfrutar la calma de paisajes más bucólicos. Imagino que esta vez será muy
distinto, pero no por ello peor, quizá más tranquilo. La verdad, no tengo ni
idea de lo que puede suceder.
En tu música uno puede encontrar unos samples de varias películas. No con mucha
frecuencia, pero... No asocio a O Paradis con algo especialmente
cinematográfico. (Lo asocio más con „unos sucesos que a uno le hacen
detenerse“). Y sin embargo creo que el cine influye en tu obra. Por eso, comparte
lo que piensas sobre el cine por lo general.
Me gusta mucho el cine, intento ir una
vez por semana, pero con esa frecuencia no siempre encuentras propuestas
interesantes. Creo que el lenguaje cinematográfico es muy complejo, ya que
ofrece muchas posibilidades, pero no es fácil complementar todas la
herramientas que un película te brinda para contar una historia. Hace poco leía
en un libro el lenguaje que tenían los objetos inanimados en el cine, su
significado, el porqué estaban allí, no solo como parte del decorado, sino como
parte de la historia. Ventanas llovidas de nostalgia, teteras que silban como
los nervios de una mujer desesperada. El cine es fascinante, pero la música, al
mostrar menos, quizá sugiere más.
Ligeramente pasamos del cine hacia los videoclips. Espero que no te ofendes si
te pregunto: ¿por qué casi todos los videos tuyos son tan domésticos? Ya sé que
en el caso de la sensación, la forma es secundaria, pero me parece que lo haces
con cierta intención. ¿Por qué lo haces? ¿Qué quieres decir con esto?
Si yo tuviera una infraestructura detrás,
no me avergonzaría mostrarlo, así como no me avergüenza mostrar que estoy solo
en Ô Paradis. Me gusta la autenticidad en la creación. Me gusta mostrar las
cosas tal y como son, ya hay demasiados enigmas como para añadir más. Ahora
disfruto montando vídeos caseros, y no espero que la gente piense que son obras
de arte, claro que no, solo que entiendan que el misterio jamás desaparece,
permanece incluso cuando explicamos el truco, es más, mostrar la realidad
desnuda me parece una pequeña respuesta que conduce a una pregunta mucho más
profunda de lo que puede sugerir un video de gran presupuesto. Además no me
imagino rodeado de gente que trabaja para darle una imagen a algo íntimo y
personal como es Ô Paradis para mi.
No me ofende tu pregunta, todo lo
contrario, me das la oportunidad de explicarlo, gracias.
¿Es O paradis el paraíso?
No. Yo creo que es una pregunta perpleja,
de esas que hacemos arqueando las cejas :-) Intentar contestarla es pasar por
la vida, y tengo la intuición de que la respuesta respira dentro de la misma
pregunta.
El paraíso y el infierno, como nosotros,
son infinitos, y es decisión nuestra descansar en uno o arder en el otro. En
cualquier caso, los nombres de las bandas son solo maneras de bautizar tu
trabajo y, sí, dicen algo sobre el autor, pero son menos importantes para la
obra de lo que se pretende.
Vamos a hablar sobre todo este stuff
industrial y experimental en el mundo underground. No me gustaría aplicar alguna definición
estrecha a la música de O paradis, esto no tiene sentido. Pero de todas formas
tenías que haber empezado por algún tipo de musica „más común“ y solamente
entonces descubrir la música diferente que luego pudo llevarte a tu contexto
personal. ¿Cómo fue tu camino musical?Me parece que actualmente los géneros
estandartizados son demasiado rígidos, encerrados entre sus propias
subculturas. Y mantenerlos prácticamente significaría la negación de la propia
mirada hacia la música, porque esta mirada no requiere ninguna definición
especifica. Creo que se escucha mucho a O Paradis en el mundo de la gente
„industrial“. ¿Verdad? ¿Estás de acuerdo en que hay cierto elemento pop en tu
música que gusta incluso a los que no quieren reconocerlo? Se podría justificar
así: ese grupo pertenece al mundo industrial, por eso su „pop“ es un „pop
diferente“.¿Qué opinas?
Yo compongo canciones pop. De pequeño,
con ocho años, escuchaba cosas como Bob Dylan o Neil Young, ya que vengo de
padres hippies y de los más influyentes :-) luego pasé al punk que me llevó al
glam (ashes to ashes, funk to funky), más tarde, como adolescente, me aficioné
a cantidad de bandas góticas como Bauhaus, Virgin Prunnes o Christian Death,
eso me llevaría de la mano hasta el industrial y la electrónica más minimal.
Hoy día me parece que todas esas etiquetas son una mierda para vender discos.
No hay estilos buenos, solo proyectos brillantes o proyectos malísimos. A todos
nos gusta alejarnos de lo que más suena en casa del vecino, pero con los años
solo nos regimos por una ley, escuchar lo que nos gusta escuchar. Hoy día
escucho proyectos como Thomas Nöla, Mushroom's Patinece, Val Denham, Naevus,
Excepter, Sun Araw, algo de música clásica, mucho pop británico y música negra,
que sería como lo contrario de la música industrial y marcial donde los golpes
caen al suelo, los negros saben crear grooves con swing que caminan como la
mujer con más clase y los tacones más altos :-)
Los albumes de O Paradis estan publicados en formato de vinilos. ¿Qué opinas
sobre los formatos? ¿Es importante el tipo de formato? ¿Cómo te parece el
renacimiento actual del casete? O download vs. almacenamiento
físico? Si algién propusiera a O Paradis grabar un álbum en formato virtual, ¿cómo te parecería esto? Tengo que reconocer
que soy un partidario del almacenamiento físico. El formato electronico tiene
ventaja de dispersión más amplia, pero hay mucha más alquimia en la capacidad
de convertir la idea en un objeto palpable.
El renacimiento del casete no lo
entiendo, es divertido recuperar cosas del pasado, pero ésta en concreto,
sencillamente, no la entiendo, es algo demasiado moderno para mí supongo.
Tampoco utilizo el formato mp3, el cual suena siempre peor que cualquier otro.
No soy partidario de bajarme nada de internet.
Tampoco soy un incondicional del vinilo,
porque salen muy caros para los tiempos que corren en mis bolsillos, pero,
sobre todo, porque tengo mi tocadiscos estropeado, así que, como se da la
circunstancia de que donde más música escucho es en el coche, me compro Cd's,
que si los cuidas bien, duran para siempre y suenan de puta madre.
Para realizar mi obra, salvo en
agradables excepciones, me gusta confiar mis trabajos a Disques de Lapin,
porque me parece un lugar idílico y porque me siento feliz y tranquilo
confiando mis criaturas al criterio de Thomas Nöla.
En vuestro festival intentaremos ofrecer la mejor selección posible de nuestro repertorio, así que lo que el público puede esperar es ver a tres tipos que no pretenden nada más que pasar un buen rato con la audiencia. Solo quiero añadir que estoy agradecido por la oportunidad de volver a tocar en Lituania y por esta entrevista que me ha parecido muy interesante responder. Un beso.