Dažnokai kiek
užtrunka, kol sugalvoju, kaip pradėti. Todėl šįkart gal tiesiog imsiu ir
pradėsiu per daug negalvojęs.
Gana2 aka Antanas - bet tai buvo Gana2,
todėl taip ir vadinkime. Grojo be projekcijos, tačiau to visiškai netrūko,
kadangi garsas kompensavo viską. Kelias minutes atrodė, jog dėmesiui sunkoka
užsikabinti už padrikokų bruožų. Tačiau po kiek laiko išryškėjus didesniam
paveikslui, viskas pavirto dailiu garsiniu žemėlapiu. Prieš kurį laiką Gana2 gyvi pasirodymai man atrodė pernelyg fragmentiški, kuomet
„klaidos“ fenomenui duodama pasireikšti pernelyg daug. Vėliau, autoriui
pasitelkus šiurkštesnę garsinę išraišką, nejuokais suklusau. O dabar gi turiu
tai pavadinti vienu geriausiu šio projekto pasirodymu. Audio fragmentų visuma, panardinta
į kaži kokią neramią, tąsią aibę žingsnis po žingsnio plėtėsi erdvėje, kaskart
nudžiugindama vis nauju posūkiu. Tai buvo išlaikoma tylioje kontrolėje, kas
teikė skambesiui solidumo jausmą. Žodžiu, tas atvejis, kuomet išties įdomu bei malonu klausytis. Sunku
apibūdinti, pasitelkiant stilistinius apibrėžimus. Experimental? Na taip, bet banalu
taip apibrėžti. O gal tuomet - fluid
circuit/semi-ambient ? J Vienaip
ar kitaip - tiktai pagyros. Juo labiau, kad viskas išpildyta be papildomų
priemonių, idėjinių formalizmų. Reiškia, muzika pati iš savęs yra stipri
sukurti įspūdį. Tuo pačiu girdisi, jog tai nėra vien tik žaidimas forma del
formos, kas yra išvis šaunu.
McKaras pastaruoju metu visiškai persiorientavęs į analoginę aparatūrą. Analogas
gali būti mielas netgi savo šiurkščiausiais pavidalais, todėl man šis posūkis
patinka. Iš pradžių spėliojau, kaip šis setas įsiterps į renginio vietą. Bet
veiksmui prasidėjus, visi klausimai atkrito. Idant kaži koks natūralumas sudėjo
viską, kaip turi būti. Pati seto pradžia buvo tiesiog ideali. Ritmiškas garsynas savo pulsu priminė leiblo
Galakthorrö specifiką. Jei ką, tai tiesiog
palyginimas. Na, o video su savo tuščiom jūros erdvėm, nerime verdančiame
arbatinuke ir vienišu, horizontan besisukiojančiu pajūrio ginklu paskleidė
tokią sunkiai paibrėžiamą tuštumą, kuomet tiesiog mėgaujiesi atšiaurumu. Podraug
su ganėtinai vienasluoksniu garsu tai buvo šauniai deginantys prieskoniai ant
liežuvio galiuko. Tiesa, po kiek laiko McKaras
visgi grįžo prie jam gana būdingos konkretesnės vaizdinijos. Tai kiek suskaldė
monolitišką pradžios atmosferą, bet juk pagaliau toks yra šio projekto bruožas.
Garsynas tampa chaotiškesnis ir achromatiški analogo abrazyvai virsta vienas
per kita, kol tematika tarsi grįžta atgalios. Prie tų mano pamėgtų tuščių tolių
ir paradoksaliai patrauklaus nerimo. Na ir, aišku, minėtas garso aparatas
puikiai atidirba, perteikdamas analoginį
skambesį salėn.
Pierre Bastien. Pirmakąrt su šiuo
vardu susidūriau prieš eilę metų, kuomet Zarraza savo baracholkėj parodė jo
kompaktą. Persirašiau, kaip ir nemažai kitų „kurių mažai kas čia klauso“. Namuose
iki šiol kažkur tebesivolioja nebeveikiantis CDr su atšviestu viršeliu, o aš va
stebiu patį P.Bastien gyvai. Jau
tuomet, apžiūrinėjant viršelį ir klausant girgždančių garsų, bandžiau
įsivaizduoti, kaip tai atrodo veiksme. Reikia pasakyti, tie įsivaizdavimai
pernelyg nesikirto su tuo, ką dabar regiu ŠMC salėje. Smagu ir įdomu regėti
visą automatono veikimo procesą. Juo labiau, kad šiojo mechanika transliuojama
ir per projekciją. Makro vaizdas suteikia intymumo visų šių judesių stebėjimui.
O pagardams P.Bastien ant viršaus
tiesiogiai pamiksuoja įvairių retro vaizdų nuotrupų beigi kilpų. Viskas gyvai.
Klibinkščiuojanti mašinerija skleidžia džiazinius, gamelano ir panašaus
charakterio skambesius, į kuriuos muzikantas įpina savo pučiamojo instrumento
garsus. Šiame pasirodyme labai svarbu ne tik girdėti, bet ir matyti automatono
veikimą, -pastarojo estetika yra tiesiog būtina sąlyga P.Bastien koncerte. Kaip
albumo atveju, šis smagus principas visgi turi savo apribojimų - po kiek laiko
garsynas grasinasi kiek pabosti. ŠMC atveju taipogi atrodė, jog užsigrota
per ilgai, tačiau pagaliau P.Bastien
ir baigia. Panašios trukmės įrašo namuose tikriausiai nesiklausyčiau, tačiau gyvą pasirodymą papildo daugiau dėmesį traukiančių ingredientų.
Kaip ir minėjau,
penktadienio atmosfera šauniai susilipdė į vientisą jaukų lydinį. Kiekvienas iš
trijų grojusių turėjo savo konkrečią viziją beigi garsą – buvo justi, kad
anapus garsų stovi asmenybės su savo požiūriu, o ne kažkokokį jau esamą
kontekstą pasičiupę veikėjai. Konkretu, kompaktiška, svaru!
Kitą dieną
šleivojau į
paskaitas ŠMC šaldytuve. Iš anksto sudomino kiekvienos jų tematika ir, turiu
paskyti, nenusivyliau atšliaužęs. Mane visąlaik domina, kaip tai, kas atrodo
tarsi savime suprantama įprastose kultūrinėse-geografinėse platumose,
pasireiškia mažiau pažįstamose. Todėl klausytis C-Drik pateikiamo
experimentinės muzikos iš Afrikos bei Azijos audiokatalogo neprailgo. Gal tik
reikėjo kokį pliušinį meškiną pakabinti, nes kartais, klausant garsų,
galvodavai, kur čia padėti žvilgsnį. Žo, domesio geografija prasiplėtė. Pierre Bastien
audio skulptūrų popuri vertintina irgi teigiamai. Šiuo atveju video beigi
nuotraukos pridėjo gyvumo, arba, pirsčiojant tipo protingai – interaktyvumo.
Na, ir vakare –
tas pats atseit alternatyvusis „Kablys“. Su šaunia aplinka ir hipsteriškomis
kainikėmis. Dievas jums teisėjas, o aš
judu link salės, iš kurios sklinda pirmieji garsai. Ogi ten Benas Šarka plius
Katinėlis Tomis kažką beišdarinėją. Daug nekalbėsiu, kadangi, tiesą sakant,
kalbėti ir nėra ką. Nes esmė tokia, jog Benui Šarkai tikriausiai reikėtų
pasilikti tame, ką jis sugeba geriausiai – savo ekstatiškuose performansuose.
Garsą ir su tuo susijusius reikalus gal geriau palikti labiau susibendravusiems
su šia stichija. Nesgi tas balaganas ir telieka nieko nesakančia kakofonija. Vėliau sekęs Dainos Dievos ir Vaidos Tamoševičiūtės performansas sukėlė
klausimus, ar tikrai buvo verta į Speigo programą šiuos įpinti. Pastariesiems
gi reikėtų kitokios aplinkos, kadangi jų nuotaika yra visiškai skirtinga nuo
tuo metu vyravusio „tūso“. Anyway,
ugnis visąlaik drastiškai pakeičia erdvės charakterį. Taip buvo ir šįkart - paprasti
dalykai išlieka efektyvūs.
Taigis, dabar
priartėju prie, ko gero, slidžiausio asmeniškai festivalio momento. Slidžiausio
todėl, jog tenka aprašyti daugiau mažiau pažįstamus žmones. Bet, stengiantis išlikti nuoširdžiu, tenka ir
sakyti, ką manai iš tikro. Taigi, Cutthroats
pirmuosiuose savo pasirodymuose išniro kaip patrauklus savo deharmonizuotu garsu
projektas. Papildytas tikslingai sausa ritmika. Toks susitarimas žadėjo įdomių
patirčių, kadangi konstrukcijos kvestionavimas neretai sužimba netikėtais
rakursais. Netikėtumas veža, nes iššaukia vieną tyriausių jausmų – nuostabą. Tačiau
pastaruoju metu atrodo, jog susitarimas telieka tik „susitarimu“. Ta prasme, Cutthroats atveju forma yra atidirbta
gerai. Tu supranti, kad tokia struktūra pasirinkta neatsitiktinai, toks yra
siekis. Tačiau man pritrūksta kažko anapus
viso to. Kažkokio viską sulipdančio nutylėjimo, bendro jausmo. Galima būtų
kontrargumentuoti, jog tai visų pirma ir yra žaidimas formomis. Tačiau aukščiau
minėto Gana2 atveju tas žaidimas forma
palieka pėdsakus, bendro lipdinio, didesnio paveikslo suvokimą. Speigo scenoje Cutthroats skamba kaip turi skambėti, tačiau tuo viskas, deja, ir
baigiasi. Nekalbu apie kaži kokias manifestacijas ar panašiai, tiesiog jeigu
grojimas išties veža, tuomet nekyla
klausimų, ar jis veža. Aišku,
nepretenduoju į kažkokį guru, o Matrona, apsaugok! Tiesiog sakau, jog norėtųsi
kažko daugiau negu susitartų frazių rinkinio, kad ir kaip dalį publikos vežtų kartais
išnyrantis 4/4 ritmas.
Nudreifuoju pro baro
erdvę, kurioje tuo metu DJ‘auja noise puristas Atrac. Kaip visad, aštrus, abrazyvus setas. Asociacijos su kažkuo
baltu ir šiurkščiu. Sunku, bet faina. Ta proga nusifaininu atgalios pažiūrėti Puce Mary. Užbėgant situacijai už akių,
sakyčiau, jog šioji galėjo būti įdomiausiu vakaro pasirodymu. Galėjo, kadangi
koją pakišo iš kažkur išdygusios techninės problemos. Ramesnėse vietose prasimušė
DJ bytas iš gretimos patalpos, o kolonėlės atsigavo tik pasirodymui priartėjus
prie pabaigos. Gaila, kadangi dėl šios priežasties visi garsiniai bruožai skambėjo
ne taip išraiškingai kaip –manyčiau - buvo
užmanyta. Iš to, kas sugaudyta, Puce Mary taikyčiau ganėtinai
atmosferinio, lėtai šliaužiančio industrial/noise/pe
apibūdinimą. Viskas daugmaž stiliaus kanonų ribose, tačiau su juntamu asmeniniu
atspalviu. Deja, kaip ir sakiau, dėl prastos garso raiškos struktūros nesužibo
visomis savo formomis. Bet šiaip – jo, taip, elektra.
Kažkuriuo momentu
buvo regėti tarp žmonių šmėkščiojantis Arma,
bet tiek jį ir temačiau, todėl nieko daugiau apie jo performansą negaliu
parašyti. Tik mačiau nuotraukas, jog anas traliavojasi rūkykloje. O po to ir
vėl (neįtikėtina, ar ne?) grįžau į salę, šįkart stebėti headlaineriais
užvadintų Gnod. Pradėjo šie stipriu
bytu, koks man iš esmės patinka. Bazavimasis priešais publiką turėjo pridėti papildomo
intymumo ir betarpiško bendravimo jėgos. Pusnuogio „vokalo“ tūsas priešaky –
taipogi. Tačiau man taip ir išliko neaišku, kokio velnio reikalinga toji
balaklava. Ne, nu aišku, įvairūs
atributai kuria atmosferą, tačiau šiuo atveju tiesiog atrodė, jog pats jis
jaučiasi saugiau, priešais publiką bei joje besiduodamas. Šiaip taigi turėtų užvesti,
sukti mano šarikus toks ritminis, struktūriškas ir pagal visus bruožus man
išties kabintinas reikalas, tačiau... Vėl grįžtu prie apibūdinimo, jog nebuvo
kažko anapus to. Buvo netiesioginis
manifestas jog čia esame mes, Gnod
ir mes varom gerai. Tačiau man to neužtenka. Klausant nelieka jokio jausmo.
Priežasties, po velnių. Taip, koncerte pasitelkus didesnį garsą ir masę, galima
išjudinti žmones, tačiau to tikrojo, vidinio svorio nepadės sukurti jokia
aparatūra. Manding, tame ir jautėsi visa Gnod
kaipo projekto „idėja“ – davai varom, o dėl ko, tai jau nelabai ir svarbu. Jau
įtariu, kaip ne vienas rauko antakius skaitydamas šias eilutes ir sakydamas „bliat
nu ką jis nusišneka“ . Nu bet ir man tai
yra pochuj, kadangi man svarbu kad kabintų. Chaosu ir iracionalumu maitinamas veiksmas uždega
live pasirodymuose, tačiau šio
žiežirba turėtų būti natūrali, o ne „nuspręsta“.
Nuotrauka ir jų fragmentai: FotoNuotekos